Naujosios Zelandijos populiacija siekia tik apie 4,7 mln. gyventojų (2016), tačiau joje yra daugiau nei 10 tūkst. kalinių. Šis skaičius koreliuoja su šeimos sąjungos irimu ir randasi iš daugumos kalinių šeimos aplinkos. Tačiau diskusijose apie minėtų tendencijų keitimą šie faktai ignoruojami.
Vis dėlto naujoje ataskaitoje, užsakytoje organizacijos „Family First NZ“, prieinama išvados, kad „laisvės atėmimo bausmę labiausiai galima prognozuoti iš augimo valstybės globoje, kas yra kraštutinė šeimų irimo pasekmė“. Toliau pateikiamos ataskaitos ištraukos.
2017 m. rugsėjo mėnesį Naujosios Zelandijos kalėjimuose kalėjo 10 470 asmenų. Tai yra istoriškai aukštas skaičius, kuris sparčiai augo pastaruosius 40 metų. Ir nors šiuo metu į kalėjimą patekti yra sunkiau nei anksčiau, įkalinamų asmenų daugėja. Beveik pusė įkalintųjų yra mariai, nors jie sudaro tik 15 proc. bendros šalies populiacijos. Tai yra gana nauja tendencija, atsiradusi dėl sparčios urbanizacijos ir whanau (išplėstinės šeimos) paramos sistemos atsisakymo. Dėl urbanizacijos padaugėjo ir gaujų – jų nariai sudaro 30 proc. kalinių.
Ženklus ne santuokoje gimusių vaikų pagausėjimas 1960-aisiais pastebimai koreliuoja su vėlesniu įkalinimo rodiklio augimu. 2017 m. tarp maorių net 79 proc. iš visų gimimų buvo nesantuokiniai, likusioje populiacijos dalyje – 34 proc.
Naujoji Zelandija reguliariai nerenka duomenų apie kalinių vaikystę. Tačiau kitų išsivysčiusių tautų surinkti duomenys rodo, kad dauguma kalinių auga su vienu iš tėvų, vienu iš tėvų ir patėviu/ pamote, seneliais arba valstybės globoje, ir tik mažuma vaikystėje turi abu biologinius tėvus. Ne vienas tyrimas atskleidė, kad augimas su patėviu/ pamote (ar net keliais) ypatingai padidina vėlesnio įkalinimo riziką. Atrodo, biologiniai tėvai atlieka apsauginį vaidmenį, ko juos pakeičiantys asmenys nepadaro. Ir vis dėlto labiausiai įkalinimą galima prognozuoti tiems, kurie auga valstybės globoje.
Keli tyrėjai atskleidė, kad šeimos veiksniai – ypač šeimos struktūra – rizikai, kad asmuo ateityje nusikals, yra reikšmingesni nei socioekonominiai veiksniai, nors jie yra glaudžiai susiję. Duomenys rodo, kad nepilnamečiai, kurie sulaukia vaiko teisių tarnybų dėmesio, dažnai vėliau tampa Pataisų departamento klientais. Dviejų 1980-aisiais gimusių asmenų grupių analizė parodė, kad 69 proc. suaugusių kalinių ir 83 proc. įkalintų paauglių turi įrašus vaiko teisių tarnybos sistemoje.
Įkalintas arba buvęs įkalintas šeimos narys (ypač tėvas) taip pat turi įtakos asmens įkalinimui.
Jeigu Naujoji Zelandija nenori statyti daugiau kalėjimų, ji turi atsižvelgti į vaikus, kurie yra potencialūs rytojaus pažeidėjai, o galiausiai – kaliniai. Tai apima ir šeimos vaidmens pripažinimą. Tėvų įsipareigojimas vienas kitam ir jų vaikui yra esmingai svarbus – bendruomenė yra prastas rūpestingų, atsidavusių tėvų pakaitalas.
Valdžios institucijos ne kartą yra atkreipusios dėmesį į žinomą trajektoriją nuo gimimo iki kalėjimo, kuriai paprastai būdingi tokie veiksniai kaip gimimas jaunai, neišsilavinusiai, izoliuotai mamai, kelių patėvių buvimas, tėvų priklausomybė nuo narkotikų ir ilgalaikė priklausomybė nuo išmokų.
Ši ataskaita nėra išpuolis prieš vienišas mamas. Didelis tėvų atsidavimas paprastai sušvelnina daug nepatogumų, su kuriais susiduria jų vaikai.
Tačiau kol daug vaikų gimsta aukštos rizikos sąlygomis, tikimybė greitu metu sumažinti įkalinimo rodiklį yra maža.
Visą ataskaitą galite rasti čia.
Versta pagal To reduce the prison population, try fixing the family
