Jungtinių Tautų (toliau – JT) Neįgaliųjų teisių konvencijos 23.4 straipsnis sako, jog <…Vaikas jokiu būdu negali būti atskirtas nuo tėvų dėl savo neįgalumo arba dėl vieno arba abiejų tėvų neįgalumo.>. Todėl įvykis, kai iš neįgalios moters atimamas kūdikis, laikomas tarptautinio masto skandalu ir ypatingai rimtu pažeidimu dėl daugialypio asmens diskriminavimo fakto panaudojant institucinę galią ir kontrolę. Pasak JT Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininko prof. J. Ruškaus,
„… panašu, Lietuvoje grubiai pažeista Konvencija, šis Konvencijos straipsnis, o taip pat ir Konvencijos 5.2. straipsnis, pagal kurį valstybės, šios Konvencijos Šalys, draudžia bet kokį diskriminavimą dėl neįgalumo ir garantuoja neįgaliesiems vienodą ir veiksmingą teisinę apsaugą nuo diskriminavimo dėl bet kokios priežasties.“ Vaiko teisių apsaugos specialistai, ignoruodami JT Neįgaliųjų teisių konvenciją, pažeisdami neįgalaus žmogaus teises bei piktnaudžiaudami savo galia ir kontrole, panaudojo institucinį smurtą prieš neįgalią moterį ir jos kūdikį, atskirdami vos savaitės laiko naujagimę mergaitę nuo Indrės Norkūnienės ir jos vyro Ovidijaus Norkūno šeimos ir tokiu būdu padarydami didžiulę traumą visiems šeimos nariams, ypač vaikui.
Pasaulio sveikatos organizacija smurtą apibrėžia kaip sąmoningą fizinės ar psichologinės jėgos ar pranašumo naudojimą prieš save patį, kitą asmenį, asmenų grupę ar bendruomenę, kurio pasekmė yra arba gali būti sužalojimas, mirtis, psichologinė ar materialinė žala ir sutrikęs vystymasis. Mergaitė, kuriai šiai dienai jau daugiau nei septyni mėnesiai, šiuo metu auginama svetimų asmenų, vis dar nepažino per šį be galo reikšmingą laikotarpį savo mamos kvapo, juoko, mylavimo, savo tėvo rankų, jų rūpesčio ir tėvų suteikiamo saugumo. Prašome paaiškinti, kokiu JT Neįgaliųjų teisių konvencijos straipsniu remiantis buvo priimtas sprendimas atskirti vos gimusį vaiką nuo šeimos?
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos įstatymo 1 straipsnis nurodo <… užtikrinti vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimą, gynimą ir apsaugą, stiprinti tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą atsakomybę ir galimybes rūpintis vaiku, užtikrinti vaiko interesus, nustatyti pagalbos vaikui ir šeimai ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą organizavimo pagrindus, …>. Prašome paaiškinti, kuo remiantis buvo priimtas Vaiko teisių apsaugos specialisto ar specialistų sprendimas atskirti vaiką nuo šeimos ir ar tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo bendrų nuostatų 1 straipsniui? Kokia pagalba šeimai buvo pasiūlyta ir ar ji tinkamai suteikta?
JT Vaiko teisių konvencijos nuostatos teigia, jog <… vaikai turi teisę būti ypač globojami ir remiami …>, <… šeimai, kaip pagrindinei visuomenės ląstelei ir natūraliai visų jos narių, ypač vaikų, augimo ir gerovės aplinkai, turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba, kad ji galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei …>, <… vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą. ….>,“. Šios konvencijos 9 straipsnio 1 dalis numato, kad < Valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, …>. Prašome paaiškinti, ar Vaiko teisių apsaugos specialistų priimtas sprendimas atskirti vaiką nuo savo biologinės šeimos neprieštarauja konvencijoje apibrėžtoms šioms ir kitoms nuostatoms? Kas prisiims atsakomybę bei paaiškins, kodėl Vaiko teisių apsaugos specialistų gretose dirba asmenys, neturintys tinkamos kompetencijos, negebantys atsižvelgti ir jautriai bei empatiškai reaguoti į konkrečios šeimos situaciją bei nesusipažinę su tarptautinių konvencijų nuostatomis.
JT Neįgaliųjų teisių konvencijos Preambulėje teigiama, jog šalys turi pripažinti, kad < … neįgalumas atsiranda dėl asmenų, turinčių sveikatos sutrikimų, ir požiūrio bei aplinkos sudaromų kliūčių sąveikos, trukdančios tokiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis. …>. Konvencija aiškiai įvardija, jog neįgalumo egzistavimui reikšmingą įtaką turi „požiūrio bei aplinkos sudaromų kliūčių sąveika“, kuri gali būti rimtas trukdis negalią turintiems žmonėms visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenės gyvenime lygiaverčiai. Šiuo konkrečios Norkūnų šeimos atveju Vaiko teisių apsaugos specialistai, neleisdami auginti vaiko dėl mamos turimos negalios, savo veikimu ar neveikimu padarė fizinį ir ypač traumuojantį psichinį poveikį, kuris būtų apibūdinamas smurtu prieš mamą ir vaiką. Kriminologai šį terminą aiškina „šiurkščia prievarta“. Prašome paaiškinti, kas prisiims atsakomybę ir atlygins už šių veiksmų pasekmes bei padarytą žalą minėtos šeimos asmenims, o ypač vaikui?
Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos (LMTĮA) narių atsakingi specialistai, kovojantys prieš smurto reiškinio egzistavimą žmonių gyvenime, atsakingai sako NE tokiam Vaiko teisių apsaugos specialistų elgesiui ir reikalauja atsakingų institucijų imtis neatidėliotinų veiksmų, kad šis grubus žmogaus teisių pažeidimas būtų nedelsiant ištaisytas.
LMTĮA nori atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuva, ratifikavusi JT Neįgaliųjų teisių konvenciją, įsipareigojo laikytis jos principų ir turi prisiimti atsakomybę už padarytą didžiulę žalą minėtos šeimos nariams, pasiūlyti šeimai neatlygintiną pagalbą ir užkirsti kelią panašaus pobūdžio veiksmams ateityje bei skirti lėšų specialistų kompetencijos tobulinimui.
Pagarbiai
LMTĮA vadovė
Jurgita Cinskienė
Tel.: 8 664 31207
El. paštas: asociacija@skpcpagalba.lt
Raštą parengė
LMTĮA valdybos narė
Dr. Dalia Puidokienė
Tel.: 8 607 81688
El. paštas: dalia.puidokiene@moteriai.lt
